Stuburo skausmas: kodėl daugelis skundžiasi nugaros skausmais?

Nuo stuburo skausmų žmonės kentėjo visais laikais. Tai rodo rankraščiai, piešiniai, senieji laidojimai. Šiame amžiuje stuburo skausmų nesumažėjo, o dėl civilizacijos bei nejudraus gyvenimo būdo plitimo, – ir padaugėjo. Žinoma, jog ne mažiau 80% gyvenančiųjų civilizuotose šalyse bent vieną kartą jautė ilgiau negu savaitę trukusį nugaros skausmą. Šių žmonių gydymas, nedarbingumas ir neatliktas darbas kainuoja milijardus dolerių. Milijonus žmonių nugaros (kaklo, juosmens, pečių) skausmas vargina nuolat. Mokslininkai įrodė, jog pakeitus gyvenimo būdą, pagerinus, patobulinus darbo sąlygas, 70% galima sumažinti nugaros skausmus.

Jei laikysena taisyklinga, stuburas turi 3 dinaminius išlinkimus. Pastarieji, kartu su tarpslanksteliniais diskais, amortizuoja gravitacinės jėgos krūvius, tenkančius stuburui. Tyrimais įrodyta, kad sėdint, tarpskankstelinis diskas turi išlaikyti 30% didesnį krūvį nei stovint. Po dešimties metų amžiaus tarpslanksteliniuose diskuose išnyksta tiesioginė kraujotaka ir jie yra maitinami iš aplinkinių audinių. Maisto medžiagos į diską patenka dėl slėgio skirtumų kurie atsiranda stuburui judant. Juo stuburas, raiščiai, raumenys lankstesni, juo slėgių skirtumai didesni, – diskai meisto medžiagomis aprūpinami geriau.

„Badaujančiame” diske degeneraciniai pakitimai ryškėja labai greitai. Atsiranda skausmai, sustingimas. Susidaro ydingas ratas, mažėja žmogaus judrumas. Skausmų dažnis, stiprumas, išplitimas didėja. Raumuo, dirbdamas statiniu rėžimu, reikalauja daugiau energijos, greičiau pavargsta. Dinamiškai dirbant, beveik 20 kartų pagreitėja kraujotaka. Raumenys pavargsta lėčiau. Jei atrama stabili, atramos plotas didelis, pvz., sėdint, kūnas tampa nejudrus, raumenys dirba statiniu rėžimu. Kai stovime ar vaikštome, atramos plotas kelis kartus mažesnis, kūno raumenys judrūs. Nugara pavargsta lėčiau. Taigi sveikiau daugiau judėti negu sėdėti. Viena iš geriausių alternatyvų sėdėjimui ant kėdės – sėdėjimas ant kamuolio.

Sėdėdami ant kamuolio prarandame stabilią atramą, nuolat turime ieškoti idealiausios taisyklingos padėties. Tą darant skatinami net giliausiai esantys „atpratę” dirbti, nusilpę ar atrofavęsi raumenys. Neįmanoma ilgesnį laiką sėdėti ant kamuolio susikūprinus, atsilošus ar sukryžiavus kojas. Taip atrandama patogi bei taisyklinga laikysena, kai simetriškos raumenų grupės gauna vienodą apkrovimą. Sėdint ant gerai pritaikyto kamuolio (kojos per kelius ir klubus sulenktos 90 laipsnių kampu), aktyvuojami ne tik pilvo, nugaros, bet ir kojų bei sėdmenų raumenys. Taisyklinga padėtis, kai išlenkiamas juosmuo ir padidinamas dubens pasvirimo žemyn kampas, yra ne tik patogi, saugi, bet lavinanti, gerinanti laikyseną bei stiprinanti „korseto” raumenyną. Sėdėjimas ant per žemo ar per aukšto kamuolio, visų šių teigiamų savybių neturi. Darbo vietoje, prie kompiuterio, rašomojo stalo, mokyklos suolo kamuolys gali visiškai pakeisti kėdę. Kamuolį galima naudoti ne nuolat, o pertraukėlės metu, bei atliekant paprasčiausius pratimus.

Nuolatinis sėdėjimas (ant kamuolio ar jį atstojančios trikampio formos pagalvėlės, padedamos ant įprastos kėdės) padeda išvengti stuburo bei sąnarių senėjimo. Racionalūs ir praktiški amerikiečiai įrodė, kad bet kuri saugi ir reguliari mankšta sumažina dėl stuburo negalavimo atsiradusį skausmą. Mankštinantis ant kamuolio šis rezultatas labai dažnai būna greitesnis ne tik dėl fizinių savybių (poveikio posturaliniams ir kitiems raumenims), bet ir dėl socialinių – žaismingumo, komfortabilumo, mažesnių valios pastangų.

Šaltinis:

R. Aušiūrienė, K. Petrikonis “Kineziterapija su gymnic kamuoliais”