Kėlimas susikūprinus ir kėlimas pritūpus atstovauja dvi biomechaniškai skirtingas, bet galimas kėlimo strategijas. Atsižvelgiant į atitinkamus biomechaninius bei fiziologinius skirtumus tarp šių kėlimų būdų, galime įžvelgti tam tikrų teigiamų ir neigiamų aspektų abiejose kėlimo technikose. Taigi, kuris iš pavaizduotų būdų yra geresnis? Kaip gi iš tikrųjų reikėtų kelti daiktus?

Kėlimas susikūprinus – atliekamas ištiesiant klubus bei juosmeninę stuburo dalį, kai keliai laikomi šiek tiek sulenkti. Ši kėlimo strategija atliekama su sulenkta apatine nugaros dalimi, ypatingai judesio pradžioje. Būtent toks veiksmas labai apkrauna apatinę nugaros dalį bei liemens tiesiamuosius raumenis. Turint omenyje, kad veiksmas vyksta per sulenktą nugarą, daiktų kėlimas susikūprinus gali sukurti dideles ir galimai žalojančias kompresines ir šlyties jėgas, tenkančias tarpslanksteliniam diskui. Dėl tokio nuolat pasikartojančio juosmeninės dalies mikrotraumavimo gali susiformuoti tarpslankstelinio disko išvarža.

Kitas, radikaliai skirtingas kėlimo būdas – kėlimas pritūpus, kuris pradedamas beveik pilnai sulenktais keliais bei tiesia nugara. Keliai ir klubai yra ištiesiami kėlimo metu, didžiausia apkrova tenka keturgalviams šlaunies bei klubų tiesiamiesiems raumenims. Atsižvelgiant į krūvio fizines charakteristikas bei pritūpimo gylį, juosmeninė stuburo dalis gali išlikti tiesi, dubuo neutralioje padėtyje, arba būti truputį sulenkta kėlimo nuo žemės metu. Didžiausia teigiama kėlimo pritūpus savybė yra tai, kad daiktas yra keliamas natūraliai, kai svoris yra tarp kelių. Kitaip tariant, kuo keliamas svoris yra arčiau krūtinės lastos, tuo mažesnė apkrova tenka nugaros apačiai.

Kėlimas pritūpus dažniausiai atstovauja saugesnį, mažiau apkrovos juosmeniui sukeliantį bei tuo pačiu apsaugantį nugarą nuo traumų kėlimo būdą. Tačiau ar ši kėlimo technika yra tokia saugi, kai kalbame apie apkrovą tenkančią keliams? Pasirodo, kad kėlimas pritūpus tikrai sumažina krūvį juosmeninei stuburo daliai, tačiau labai padidina apkrovą keliams. Norint atsistoti iš gilaus pritūpimo, mums reikalinga labai galinga keturgalvio šlaunies raumens aktyvacija. Būtent ši jėga sukuria didelę apkrovą tenkančią kelio sąnariui bei girnelei! Jeigu žmogaus keliai yra nepažeisti, jis puikiai toleruoja šiuos krūvius, tačiau, jeigu yra pažeidimų, tikėtina, jog turėsime skausmo ar kitokio pobūdžio diskomforto. Egzistuoja posakis, kad kėlimas pritūpus apsaugo nugarą kelių sąskaita.

Taigi, renkantis tinkamą kėlimo techniką mes turėtume atsižvelgi į savo kūno funkcinę būklę bei darbo pobūdį, kurį ketiname atlikti. Realybėje žmonės renkasi individualų, jo manymu, jam geriausiai tinkantį kėlimo modelį. Dažniausiai tas modelis turi tam tikrų akcentų iš abiejų aprašytų kėlimo būdų. Kitaip tariant, žmogus instinktyviai pasirenka tinkamiausią kūno padėtį atsižvelgdamas į keliamo daikto matmenis bei aplinkos sąlygas. Be abejonės, turime pastebėti, kad toli gražu ne visada pasirinktos žmonių padėtys yra tinkamos.

LITERATŪRA:

Donald A. Neumann. Kinesiology of the musculoskeletal systems. Foundations for Rehabilitation, 2th edition, 2010.