Aprašau savo ligos ir gydymo istoriją. Nuo pat jaunystės visą laiką mane „lydėjo" radikulitas. Iš pradžių kartą per metus, po to dažniau ir ilgiau tęsdavosi, ir taip virš 20 metų. Niekada labai nesidomėjau savo nugara, nesityriau, gydytojai ir nesiulė, gydė įvairiais vaistais ir tepalais. Tačiau prieš pusantrų metų radikulitas taip susuko, o nepraėjus 2-3 mėnesiams atsirado stiprus skausmas sėdmenyse ir kojoje. KT parodė nemažai stuburo problemų, tame tarpe ir didelę medialinę išvaržą - 9 mm. Daktarai siūlė operuoti, tačiau aš išbandžiau viską kas įmanoma: masažus, įvairias fizioterapines procedūras, vertikalias vonias, dumblo kompresus, tempimo stalą, mankštas poliklinikoje ir privačiai - niekas nepadėjo. Kaip paskutinio šiaudo griebiausi labai išgirto manualisto (vadinusio save chiropraktiku) - tačiau po jo skausmingų masažų taip surietė, kad kurį laiką visai nepakilau iš lovos. Magnetinis rezonansas parodė dar didesnę išvaržą (10 mm) ir išstumtą iš vietos slankstelį. Buvau vėl nusiųsta neurochirurgo konsultacijai, kuris pasibaisėjo mano nuotrauka, pasakė, kad keista, kad aš dar nedarau po savimi, kad dar jaučiu koją, bet jei nesioperuosiu - tuojau taip atsitiks. Išsiprašiau daktaro nukreipimo i skausmo kliniką ir skausmams truputį aprimus dar ieškojau pagalbos. Patekau pas žinomą profesorių, tačiau jis neskubėjo imtis kažkokių priemonių padėti kovoti su skausmu - jam reikėjo sudaryti vartojamo maisto lenteles (apie jas mes kalbėjom beveik menesį), po to 2 savaites nesėdėti ir tik po to nugaros elektrostimuliacijos, kurios šiek tiek sumažino skausmus. Nusivyliau jo požiūriu į ligonį. Praėjus pusei metų po nesėkmingo gydymo (vasarą) sužinojau apie Terapimaster. Neturėjau pasirinkimo, viską buvau išbandžius, tai buvo paskutinė viltis nors jau nelabai tikėjau. Iš pat pradžių patiko, kad jie suprato jog man skauda, pradėjo nuo to, kad sumažintų skausmą. Kineziterapijos kabinete įtaisytos virvės su kilpomis (Terapimaster įranga - man apie ją daug pasakojo), ant jų ir vyko procedūros. Iš pradžių be mankštos, tik pagulėjimai tam tikrose pozose, po kurių skausmai po truputį mažėjo, po to prasidėjo mankštos. Visai įdomu buvo sportuoti ant tų virvių, nors ir nelengva, tačiau visi pratimai buvo daromi iki skausmo pradžios. Labai smagu buvo stebėti, kai kažko negalėjai padaryti vakar, o šiandien jau gali. Lankiausi kas antrą dieną. Gana greitai skausmai ženkliai sumažėjo, tačiau po to ėjosi lėčiau. Norėjosi kad ir toliau tokiu pat tempu mažėtų, bet viskas vyko ne taip greitai. Tačiau po mėnesio lankymosi jau galėjau išvykti į „nurašytą į nuostolius" kelionę pas gimines į Kanadą. Grįžusi po mėnesio - vėl į kineziterapijos kabinetą, mankšta jame, makšta namuose. Vienas mano netasargus judesys namuose vėl grąžino laipteliu žemyn. Bet po 2 mėnesių buvau išleista mankštintis namuose, nes jau jaučiausi neblogai. Dabar kiekvieną dieną vartoju papildus, darau 1 val. mankštą (arba ant kamuolio, arba ant virvių), darbe sėdžiu ant kamuolio, jaučiuosi labai neblogai, galiu net šokti ar bėgti (stengiuosi nepiktnaudžiauti). Iš pradžių džiaugdavausi kiekvienu neskausmingu žingsniu, dabar jau užmirštu, atrodo, taip ir turi būti. Vasarą pasidarysiu dar kartą tyrimus, ir manau, nieko blogo ten jau nebus (bent jau tos išvaržos). Sėkmės visiems, ieškant sėkmingo gydymo būdo ir kantrybės sportuojant!
Rasa, ekonomistė
Lig tol man gydytojai sakė, jog tai - radikulitas... Mane čia atvežė - vos paėjau. Išklausinėjo kas ir kaip ir pasakė: na, tikrai bus stuburo išvarža. Pradžioje prietaisu stimuliavo nugaros raumenis, darė masažą. Jau po pirmo seanso išėjau pats! Kai padarė MRI, tai paaiškėjo, kad yra viena didelė stuburo išvarža ir dar dvi mažos, besiformuojančios. MRI daręs gydytojas sakė, jog anksčiau tai buvo pagydoma tik chirurginiu būdu. Ne kas... Porą savaičių Fizioklinikoje man atliko sąnarių mobilizaciją ir elektrostimuliaciją. Kasdien jaučiausi vis geriau ir geriau. Bet pasyvus gulėjimas ant terapinio stalo ir atliekama elektrostimuliacija baigėsi ir prasidėjo aktyvūs veiksmai... Mankšta, mankšta ir dar kartą mankšta. Štai tokia mano buvo kas antra diena Fizioklinikoje. Lanksčiausi, raičiausi, buvau kabinamas ant diržų... Buvo nelengva, tačiau viską atpirkdavo pasitenkinimo jausmas, kad viską pavykdavo atlikti, ir vis gerėjanti savijauta. Mėnuo prabėgo greitai, jaučiausi jau visai puikiai, bet, pasirodė, jog tai dar ne viskas... Klinikos specialistai man sudarė individualią programą mankštos, kurią turėjau atlikti namuose. Baigėsi katino dienos... Pusvalandis pratimų rytais tikrai šauniai padėdavo pradėti dieną. Taip ir ėjo dienos: rytais mankšta namie, po to mankšta klinikoje. Po mėnesio jau nebereikėjo vykti pas šiuos specialistus - mankštą dariau tik namie. Praėjo trys savaitės - apžiūra, testai, nauji individualūs pratimai. Praėjo dar trys - vėl. Dar po trijų savaičių vėl apžiūrėjo, apčiupinėjo, pamaigė, palankstė ir pasakė, kad viskas - nėra ką čia jiems su manimi daugiau daryti. Du mėnesiai intensyvios terapijos Fizioklinikoje, dar du mėnesiai individualios mankštos ir aš jaučiuosi tikrai puikiai. Žinoma, tuo viskas nesibaigia, nes jei nejudėsiu, nesimankštinsiu, tai ir vėl galiu bėdą prisišaukti. Todėl dabar kiekviena mano diena prasideda mankšta, trunkanti apie 40 minučių. Kadangi darbas sėdimas, tai Fizioklinikos specialistų patartas įsigijau priedą kėdei „Sit Fit", kuris ir priverčia sėdėti tiesiai. Žodžiu, gyvenimas vėl žavus...
Remidas Pikūnas, IT specialistas
š sužinojau apie Terapimaster ir taikomą SET metodą jau sveikimo stadijoj. O gaila, butų nereikėję taip ilgai kankintis, tiek praleisti laiko ir pinigų. Paskaudėdavo nugarą ir praeidavo daug metų. Pradėjo naktimis skaudėti kelius. Išsityriau, kad tai išvarža. Neurochirurgai pasiūlė operuotis arba ieškoti alternatyvių būdų. Suradau vertikalų sausą tempimą. O nuo jo ir prasidejo tikros bėdos ir nelaimės. Iki šiol nesuprantu kodėl tai įvyko, bet po ketvirto tempimo užėjo nepapasakojami nugaros skausmai, reikėjo dviejų skausmo blokadų, tada nežmoniškas skausmas nusileido i koją. Leido vadinamą skausmo blokadą į kelį. Nepakeliami skausmai per savaitę praėjo, liko skausmas žengiant, jis paguldė i lovą. Pati nepajutau, kaip greitai begulint sunyko kojos raumenys, pasimatavau 4 cm skirtumas! Apėmė baimė, neviltis, nepaėjau ne tik dėl skausmo žengiant, bet sunku buvo valdyti ir koją, reikėdavo tarsi permesti ją į priekį. Man labai padėjo vienas profesorius ir jo elektrostimuliacijos procedūros. Pradėjau paeiti su įtvaru, tolesnis gerėjimas buvo nežymus ir lėtas. Radau informaciją apie Liną ir SET metodą. Tuo metu gyvenau ne Lietuvoje, tai šį metodą susiradau Norvegijoj. Norvegai apmokė daryti pratimus ir mano koja taisėsi sparčiai, numečiau įtvarą, vaikščiojau nešlubuodama. Aišku, keitėsi mano sveikatos situacija, susikaupė klausimų, būdama Lietuvoje susiradau Lina. Šitiek visko patyrus ir iškentėjus, galiu pasakyti, kad sportas ant virvių, padėjo sveikti greičiausiai. O palyginus norvegų kineziterapeutų darba ir Lino, pasakysiu, kad Lino požiūris į ligonį daug individualesnis, dirba jis nuoširdžiau ir jaučiasi jo aukštesnė kvalifikacija.
Lilija Kvainauskiene Andersson, matematikė
Man labai pavyko, kad susipažinau su Terapimaster ir SET koncepcija pačioje ligos pradžioje. Tik diagnozavus medialinę 6 mm L5-S1 disko protrūziją ir spondiloartrozę, ir pajutus pirmuosius skausmo protrūkius bei pastovų maudimą sėdmenyse, pradėjau dairytis pagalbos. Poliklinikoje neurologė tiesiog uždraudė daryti viską kas įmanoma ir jokio kito gydymo neskyrė. Netyčia, beieškant informacijos interneto platybėse, užtaikiau ant vieno forumo, kuriame kas antras pranešimas gyrė šį metodą ir jo gerus rezultatus. Tokiu būdu ir atsidūriau bekabanti virvėse ir daranti įvairius, man individualiai paskirtus, fizinius pratimus. Pradžia buvo be galo sunki ir po varginančios treniruotės galėjau tik tylomis keiksnoti Terapimaster išradėjus. Bet atlaikiau visą gydymo kursą, išlaikiau testą ir džiaugiuosi gyvenimu be skausmo, galiu nuoširdžiai patarti visiems, turintiems panašių bėdų nedelsti, neužleisti savo stuburo ir kuo greičiau pradėti gydytis, t.y. skirti laiko sau ir savo organizmui. Terapimaster bus geras Jūsų pagalbininkas.
Lina Stasiūnaitė, mokytoja
Fiziokliniką atradau netikėtai, parekomendavus šeimos gydytojai (dėl pasikartojančių skausmų juosmens dalyje) paprasčiausiai užsukau ir lankausi jau ketvirtą mėnesį, aišku ne ištisai, nes kartais tenka išvykti į keliones ar paprasčiausiai peršalti. Pradžia buvo nelengva, nes pavykdavo atlikti ne visus pratimus ar pavykdavo, bet labai sunkiai. Bet šalia visada buvo profesionali pagalba ir supratimas, todėl netrukus sustiprėjo silpni buvę raumenys, judesiai tapo tikslesni, nugara tvirtesnė, išnyko skausmai. Geresnė savijauta - puiki paskata darbuotis toliau (o dirbti pačiam tikrai reikia, nes nėra stebuklingos lazdelės, darančios stebuklus) ir suprantu, kad iki puikaus rezultato man dar toli. Valandos mankšta rytais jau tapo įpročiu, trys kartai per savaitę Fizioklinikoje - lyg darbo dalis, bet darbo sau! Tai investicija į save, kainuojanti ne tik pinigus, bet ir laiką, ko rezultatas - kokybiškesnis gyvenimas be skausmo. Man tai svarbu, todėl stengiuosi padaryti viską, ką esu šiuo metu pajėgi. O kartu tai dalykiškas ir malonus bendravimas, duodantis naudą.
Rita Savickienė, privačios įmonės direktorė
Rašau šį atsiliepimą, tikėdama, kad kam nors jis padės laiku ir tiksliai suprasti savo ligos simptomus ir pasirinkti tinkamą gydymą. 1997 m.vasarą susilaukiau vaikučio. Praėjus mėnesiui po gimdymo pradėjo skaudėti dešinę sėdmenų pusę, kartais skausmas nusileisdavo ir žemiau. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, o paklausius draugių patarimų, viską „nurašydavau" buvusiam nėštumui. Savaitės bėgo, o skausmas užuot mažėjęs tik stiprėjo. Pasidarė sunku kelti vaiką, nors jam tebuvo 3 mėn., tačiau iš lovytės iškelti jau nebegalėjau. Dar po keletos stebuklo laukimo savaičių ant dešinės pusės jau nebegalėjau sėdėti, skausmas plito iki pat kojų pirštų, o statant koją ant žemės atrodė, kad grindys yra minkštos. Atlikus MR tyrimą, rezultatas pribloškė, L5 S1 9 mm išvarža. Prasidėjo ilgas ir bevaisis gydymo maratonas. Masažai, vonios, vėl masažai, netgi vieno „profesoriaus" patarimas išvaržą gydyti Fastum Gel. O skausmas vis stiprėjo ir stiprėjo. Pasidarė neįmanoma važiuoti mašina, nes kiekvienas kelio nelygumas buvo lydimas stiprių skausmų. Atsitiktinai internete perskaičiau apie išvaržų gydymą Terapimaster įranga. Prisipažįstu, pirmą kartą pamačius šias virves ir praėjus tiek „kvalifikuotų profesorių", man tai nepasirodė labai rimta. Tačiau pirmas įspūdis mane apgavo. Draugystė su Linu ir darbas su Terapimaster truko 7 mėn., pradžioje skausmas traukėsi labai iš lėto, bet įsigijus Terapimaster naminį komplektą ir pradėjus rimtą mankštą daryti kiekvieną dieną, procesas žymiai paspartėjo. Dabar, dėka geros įrangos, puikaus Terapimaster specialisto ir kasdieninės mankštos namie, daug judu, keliauju, o svarbiausia - gyvenu visai be skausmo!
Eglė, vadybininkė
Tiesą pasakius, niekada nesitikėjau, kad stuburo išvaržą galima išgydyti specialiųjų judesių pagalba, darant tikslinius pratimus, būtent tokius, kokius pasiūlė šios klinikos kineziterapeutai. Kaip niekada nesportavusiam žmogui, pirmi vizitai Fizioklinikoje buvo sudėtingi, tačiau dėl nuolatinių skausmų juosmens srityje beliko keisti savo ligtol buvusius įpročius. Tris kartus per savaitę praleisdavau čia darydama kineziterapijos procedūras – ir taip apie pora mėnesių. Nuolatinis specialistų dėmesys, judesių korekcijos, naudingi patarimai – visa tai pakeitė nuomonę apie kineziterapeutų darbą. Dabar džiaugiuosi kiekvieną rytą pradėdama su specialia tik man skirta kineziterapijos programa, kuri užtikrina gerą savijautą kiekvieną dieną.
Žaneta, buhalterė
Man stuburo išvaržos diagnozė buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus - niekada nesiskundusi nugaros skausmais, beveik prieš metus netikėtai pajutau diskomforto jausmą juosmenyje, kažkokius plintančius į šonus skausmus, ypatingai nemalonų pojūtį sėdint. Stuburo rentgeno nuotrauka nieko ypatingo neparodė, todėl buvau nusiųsta pas kitus specialistus - ginekologą, padaryta inkstų echoskopija, tačiau nugaros skausmų priežastis nepaaiškėjo. Tiesa, ginekologė buvo įsitikinusi, kad visa tai dėl stuburo problemų. Pradėjau lankyti jogą ir kurį laiką buvau laiminga, kad savijauta pagerėjo. Tačiau neilgai - matyt, nelabai kvalifikuotų instruktorių priežiūroje sau pakenkiau - taip "surakino" stuburą, kad porą savaičių siaubingas skausmas lydėjo kiekvieną kryptelėjimą ir bandymą pasilenkti į priekį. Kai draugei medikei pasiskundžiau, kad skausmas plinta į koją, ji patarė kuo greičiau pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimą. Čia ir paaiškėjo - 12 mm L5-S1 disko išvarža (ekstrūzija) ir praplyšęs stuburo raištis. Tiesą sakant, gydytojas rentgenologas stebėjosi, kaip aš su tokia diagnoze dar neguliu lovoje ir suabejojo, ar man pavyks išvengti operacijos. Patarė pasikonsultuoti su neurochirurgu, taip pat su kineziterapeutu. Pirmąjį variantą iš karto atmečiau, kadangi tikrai dar nesijaučiau taip blogai, kad mąstyčiau apie operaciją. Ir taip atsidūriau Fizioklinikoje. Tikrai negalvojau, kad pratimai ant virvių (SET terapija) gali būti tokie efektyvūs. Apsilankymai Fizioklinikoje nuo pat pradžių man nebuvo kančia - su malonumu sportavau atidžiai prižiūrima specialisto. Mano atveju užteko 10-ties užsiėmimų ir tikslingai parinktų pratimų namuose, kad nugaros skausmai liautųsi. Iš Lino ir Mindaugo gavau daug patarimų, kaip saugoti stuburą ir juo rūpintis, labai susidraugavau su gimnastikos kamuoliu - mankšta su juo ir smagi, ir efektyvi. Dabar stengiuosi nuolat daryti pratimus namie, tai jau beveik tapo gyvenimo būdu. Kai savęs nepasaugau, stuburas visgi primena apie save, tačiau dabar jau jaučiuosi drąsiau - žinau, kur tokiu atveju kreiptis pagalbos, o prižiūrimai specialisto, intensyviau pasimankštinus ir gavus naujus "namų darbus" vėl viskas stoja į savo vietas.
Edita, ekonomistė
Pirmoji pažintis su Linu Valentukevičiumi įvyko pernai rudenį. Tą šeštadienį gulėjau lovoje ir iš skausmo ir nevilties internete ieškojau gydytojo ar klinikos, kuri skubią pagalbą suteiktų savaitgalio metu. Nugaros skausmai kankino ne pirmą savaitę ar mėnesį, ir net kai vaikštinėdamas po miestą ar parką galėdavau nepritūpęs pailsėti paeiti vos 500 metrų, nelabai tikėjau medicina, nes tabletės mažai ką padėdavo. Buvau praėjęs kineziterapijos kursą kitoje privačioje įstaigoje, tačiau ypatingo pagerėjimo nemačiau. Buvau ir valstybinėje poliklinikoje, kur po vizito pas neropatologą gavau saują tablečių ir siuntimą pas reabilitologą... po dviejų savaičių... Deja, tą šeštadienį reikėjo skubios pagalbos, nes skausmas ūmėjo. Paskambinau klinikos puslapyje nurodytu telefonu, tačiau buvau informuotas, kad Linas tik ką baigė darbą. Gavau keletą patarimų ir pažadą, kad busiu priimtas pirmadienį. Tačiau po valandos nustebau pamatęs, kad skambina Linas, mat kitas jo pacientas pateko į bėdą ir tenka grįžti į kliniką. Linas pakvietė tuo pačiu apžiūrėti ir mane. Tai buvo pirmas įrodymas, kad gydytojai ten dirba ne pagal darbo valandas, o Žmogui. Gydymo metu dar ne kartą teko tuo įsitikinti. Kartais, kai kitą dieną po kineziterapijos užsiėmimo Linas paskambindavo pasiteirauti kaip jaučiuosi, ar nepablogėjo. Kartais, kai anksti ryte tekdavo skambinti Linui ir klausti patarimo kaip numalšinti skausmą. Gydymo pradžioje, atlikus magnetinio rezonanso tyrimą paaiškėjo keistas dalykas, tiek tyrimą atlikęs gydytojas, tiek vėliau konsultavęs chirurgas negalėjo patikėti, kad galiu vaikščioti. Turėjome tikslą – pasiekti progresą be chirurginės intervencijos. Stebuklais netikiu, tad tai, kad po metų galiu gyventi be skausmo yra tik Lino, Mindaugo, Viktoro bei Audriaus pastangų bei atsidavimo savo darbui dėka. Paprastai, nesu linkęs dalinti rekomendacijų, nes tai, kas vieniems tinka, nebūtinai patinka kitiems. Šios klinikos kineziterapeutus rekomenduoju drąsiai ir jau sulaukiu padėkų. Esu tikras, kad profesionalumas ir darbas vardan Žmogaus duoda gerus rezultatus. Nuoširdus ačiū!
Arūnas, pardavimų vadybininkas
Eilę metų stuburo skausmas dubens srityje vis stiprėjo. Gydžiausi priešuždegiminiais vaistais, mankštomis ir masažais. Išbandžiau visus tepalus, skausmas nepraeidavo. Nuskausminamieji vaistai padėdavo, bet laikinai. Vaikai, kurie gydėsi šioje klinikoje šv.Kalėdų proga padovanojo pirmąjį apsilankymą pas kineziterapeutą. Buvau nusiteikusi skeptiškai, bet rezultatai pranoko lūkesčius. Po penkių apsilankymų aš pajutau gyvenimo džiaugsmą, gyvenimą be skausmo. Mano kūnas pasidarė lankstus. Nesitiki,kad po tiek metų jaučiuosi gerai, ir puikiai vaikštau. Nuoširdžiai dėkoju visam maloniam šios Fizioklinikos personalui, o ypač kineziterapeutui - Linui Valentukevičiui, kuris padarė stebuklą. Tikrai labai malonus ir kultūringas kolektyvas. Linkiu visiems, kuo geriausios sėkmės.
